Kipro Petrausko gyvenimo ir kūrybos apžvalga

Kipras Petrauskas gimė 1885m. lapkričio 23d. Ceikinių kaime, Ignalinos rajone.

Pirmąsias muzikos žinias gavo iš tėvo ir vyresnių brolių. Vyriausias brolis Mikas kantriai mokė jaunėlį pažinti natas, groti fisharmonija, vargonais.

Mikas Petrauskas buvo jau gerokai patyręs muzikas, mokęsis Rokiškio muzikos mokykloje.
Jis dirbo vargonininko darbą, organizavo chorus, mokė juos lietuviškų dainų. Gavęs vargonininko vietą Obeliuose, vežasi ten ir jaunesnįjį brolį. Kipras gieda bažnyčios chore, mokosi groti vargonais, lanko pradžios mokyklą.

Vėliau broliai keliasi į Gervėčius. 1901 m. Mikui Petrauskui išvykus mokytis į Peterburgo konservatoriją, Kipras lieka vargonininku Gervėčių bažnyčioje, vėliau persikelia į Onuškį. Toliau K.Petrauską vargonininko darbas nuveda į Dusmenis. Nemažą įtaką Kiprui padarė vietos bažnyčios klebonas Šlamas. Jis įžvelgė jaunojo vargonininko talentą ir patarė rimtai mokytis muzikos.

1906 m. Mikas Petrauskas Vilniuje stato savo operą „Birutė“. Operoje Kiprui skiriamas Birutės brolio vaidmuo. Pasirodymas pirmojoje lietuviškoje operoje turėjo didelės įtakos K.Petrausko gyvenime. Pažangiosios visuomenės finansiškai remiamas, K.Petrauskas vyksta mokytis dainavimo į Peterburgo konservatoriją. Talentingas jaunuolis priimamas į Stanislavo Gabelio dainavimo klasę.

Greitai K.Petrauskas pradeda vaidinti konservatorijos studentų spektakliuose. Pirmasis studentiškas vaidmuo – Trikė P.Čaikovskio op. „Eugenijus Oneginas“. Gerai pasirodžius studentų spektakliuose K. Petrauskui pasiūloma dalyvauti solistų atrankoje į Imperatoriškąjį Marijos teatrą. Tai nulėmė jaunuolio likimą. K.Petrauskui buvo paskirtas debiutas Maskvoje – jis siunčiamas pakeisti susirgusį Didžiojo teatro solistą. 1911.03.23 jaunasis solistas šiame teatre atliko Romeo vaidmenį Š.Guno op. „Romeo ir Džuljeta“.

Po sėkmingo pasirodymo Maskvos scenoje, K.Petrauskas priimamas į Peterburgo Marijos teatrą pagrindinių vaidmenų atlikėju. Šiame teatre jis debiutuoja 1911.09.07 hercogo vaidmeniu D.Verdžio op. „Rigoletas“.

„ …Jis gerai susidorojo su savo partija, atlikdamas ją labai muzikaliai ir kartu parodydamas puikų mezza voce, meistrišką garso filiruotę, aiškią dikciją ir neabejotiną temperamentą, kalbantį šio nepaprastai gabaus ir turinčio gerą sceninę ateitį dainininko naudai…“- po spektaklio rašė „Peterburgskij listok“.

Taip K.Petrauskas pradėjo savo kūrybinį kelią viename žymiausių pasaulio teatrų, trukusį 9 metus. Greitai teatro administracija pratęsė kontraktą su dainininku, pakėlė atlyginimą, bet ir užvertė darbu – vaidmuo keitė vaidmenį.

1912 m. ruošiant Almavivos vaidmenį D.Rosinio op. „Sevilijos kirpėjas“ K.Petrauską likimas suvedė su žymiuoju rusų dainininku Fiodoru Šaliapinu. K.Petrauskui F.Šaliapinas buvo ne tik scenos partneris, bet ir mokytojas. Marijos teatro scenoje K.Petrauskas sukuria virš 50 įsimintinų vaidmenų. Tai: Džeraldas –  L.Delibo op.“Lakmė“ (1913m.), Kuan- On – A.Veniavskio op. “Megae“ (1916m.), Faustas – Š.Guno op.“Faustas“ (1917m.), Berendėjus – N.Rimskio- Korsakovo op. “Snieguolė“ (1917m.), Orfėjas – K.V.Gliuko op. “Orfėjas ir Euridikė“ (1919m.) ir daugelis kitų. K.Petrausko puikus dainavimas ir vaidyba, žavinga išvaizda pakerėjo ne vieną peterburgietę. Muziejaus fondai saugo apie 400 laiškų, kuriuos rašė susižavėjusios, įsimylėjusios jaunojo solisto gerbėjos.

1920m. rugpjūčio mėnesį K.Petrauskas grįžo į tėvynę. Lietuvos muzikos kūrėjų draugija (LMKD) įsikūrusi Laikinojoje sostinėje nusprendė Kaune steigti operos teatrą. Muzikai entuziastai susibūrė į operos kūrimo tarybą, į kurią buvo pakviestas ir K.Petrauskas. Po ilgų svarstymų buvo nutarta teatro atidarymui statyti D.Verdžio operą „Traviata“. K.Petrauskas grįžęs po devynių metų praleistų Peterburgo Marijos teatre, sukūręs ten virš 50 vaidmenų, buvo labiausiai patyręs solistas ir jam teko nemažas krūvis operos teatro kūrimo darbe.
Tuo metu Kaune nebuvo nei simfoninio orkestro, nei profesionalių dainininkų, šokėjų. Prie operos teatro kūrimo daug prisidėjo kompozitorius ir dirigentas J.Tallat –Kelpša, kompozitorius ir dainininkas A.Kačanauskas. Muzikantai orkestrui buvo renkami netgi iš restoranų, drabužiais ir butaforija teko rūpintis patiems atlikėjams. 1920m. gruodžio 31d. Kauno Miesto teatre įvyko operos premjera. Pilnutėlis teatras gausiomis ovacijomis sutiko lietuviškai atliekamą operą. Pirmajame spektaklyje Alfredą dainavo Kipras Petrauskas, Violetą – Adelė Galaunienė, Florą –Veronika Podėnaitė, Žermoną – Antanas Sodeika ir kt. Operą dirigavo Juozas Tallat –Kelpša, režisavo Konstantinas Glinskis.

1921 m. balandžio mėn. K.Petrauskas išvyko į Italiją studijuoti italų operų pas prof. E.Rosati. Pirmaisiais operos gyvavimo metais teatras pastato tik tris spektaklius. Žiūrovai K.Petrauską scenoje vėl išvysta 1921.11.03. hercogo vaidmenyje D.Verdžio op. „Rigoletas“, solistui tai ne naujas vaidmuo, todėl jis puikiai sužiba savo gražiu dainavimu ir įtaigia vaidyba.

Visiškai naujas K.Petrauskui vaidmuo tenka 1922m.- Kanijas R.Leonkavalo op. „Pajacai“. K.Petrauskas pasimokęs Italijoje, puikiai pažinęs savo balso galimybes, drąsiai imasi tokio dramatinio vaidmens.
1923 m. K.Petrauskas dar kartą vyksta į Italiją, į Milaną mokytis privačiai italų kalbos. Iš ten dažnai rašo laiškus savo būsimai žmonai, dramos aktorei Elenai Žalinkevičaitei.

1924 m. solistas debiutuoja dviejose operose – Ž.Bizė op. „Karmen“ don Chosė vaidmeniu ir D.Pučinio op. „Toska“, atlikdamas Kavaradosio vaidmenį.

Valstybės opera auga, stiprėja, į trupę įsilieja daug naujų talentingų solistų, orkestras pasipildo muzikantais. 1925 m. pabaigoje L.Delibo „Kopelija“ debiutuoja baleto trupė. 1925 -1928m. jau pastatoma po 6-7 operas, pora baletų per metus. K.Petrauskas sukuria naujus dramatinius vaidmenis: Turidą P.Maskanjo op. „Kaimo garbė“ (1925m.), Germaną P.Čaikovkio op. “Pikų dama“ (1925m.), Rikardą D.Verdžio op. „Kaukių balius“, Eleazarą Ž.F.Halevi op. “Žydė“ (1927m.), Radamesą D.Verdžio op.“Aida“ (1927m.) ir kt.

K.Petrausko kūrybinės veiklos 20-čiui paminėti 1926.03.03 teatre statoma R.Vagnerio op. „Lohengrinas“. K.Petrauskas Lohengrino vaidmenį kūrė savitai, nekopijuodamas garsiųjų scenos meistrų. Plačiai apie riterį Lohengriną ir apie K.Petrausko kuriamą personažą rašė B.Sruoga savo ir V.Žadeikos knygoje „Kipras Petrauskas“ (1929 m.).

Be įtempto darbo Valstybės teatre K.Petrauskas nemažai gastroliavo užsienio teatruose. Dažniausiai solistas vykdavo dainuoti į kaimyninį Rygos operos teatrą.1928 m. K.Petrauskas kartu su F.Šaliapinu dainuoja Berlyne. Sekančiais metais su rusų operos trupe vyksta į Pietų Ameriką- ilgiausiai trukusią išvyką. Įsimintinos gastrolės prasidėjo Paryžiuje, Miunchene ir nusidriekė į Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Čilę, Peru. K.Petrausko atlikti vaidmenys rusų kompozitorių operose susilaukė labai gerų atsiliepimų spaudoje, jis netgi buvo lyginamas su garsiuoju italų tenoru B.Džiliu. Šiose gastrolėse K.Petrauskas dainavo Berendėjų N.Rimskio – Korsakovo op. “Snieguolė“, Gricką M.Musorgskio op. „Soročincų mugė“, Gvidoną N.Rimskio – Korsakovo op. “Caras Saltanas“. Gastrolių metu buvo suvaidinti 48 spektakliai. Operos spektaklius dirigavo Emilis Kuperis (E.Cooper). Muziejuje saugoma daug K.Petrausko laiškų rašytų žmonai iš gastrolių Pietų Amerikoje, kuriuose atsispindi gastrolių įspūdžiai, namų ilgesys ir kt.

1933 m. lapkričio – 1934 m. sausio mėn. K.Petrauskas su rusų operos trupe sėkmingai gastroliuoja žymiajame Milano Alla Scalos teatre . Šiame teatre solistas dainuoja Grišką Kutermą N.Rimskio-Korsakovo op. “Kitežas“ („Padavimas apie nematomąjį Kitežo miestą ir mergelę Fevroniją“).

Reikšmingas įvykis Valstybės teatro ir visos Lietuvos muzikiniame gyvenime – garsaus rusų operos solisto Fiodoro Šaliapino gastrolės Kaune .Valstybės teatre 1934.05.23.K.Petrauskas kartu su F.Šaliapinu dainuoja Š.Guno op.“Faustas. Po įsimintino spektaklio ir po vakarienės „Metropolio“ restorane, F.Šaliapinas svečiavosi ir K.Petrausko namuose.

1936 m. pavasarį K.Petrauskas su rusų operos ir Valstybės teatro solistų grupe ( V.Jonuškaitė, I.Nauragis, J.Mažeika, P.Oleka, kartu vyko ir E.Petrauskienė) laivu „Neptunia“ plaukia gastrolių į Argentiną. Viename iš žymiausių pasaulio Buenos Airių „Colon“ teatre, diriguojant E.Kuperiui, K.Petrauskui teko dainuoti P.Olekos režisuotose rusų kompozitorių operose : M.Musorgskio op.“Borisas Godunovas“, N.Rimskio- Korsakovo op.“Caras Saltanas“ ir „Kitežas“.

1936 m. gruodžio 22d. įvyksta N.Rimskio-Korsakovo op.“Kitežas“ premjera Kaune Valstybės teatre, spektaklis skiriamas operos solisto Kipro Petrausko kūrybinės veiklos 25 –čiui ( nuo debiuto Maskvoje ir Peterburge 1911 m.). Šia proga rengiamos triumfališkos iškilmės, solistas apdovanojamas Gedimino I laipsnio ordinu. Scenoje po spektaklio K.Petrauskui buvo teikiamos dovanos, skaitomi sveikinimai ir telegramos.

1938 m. Valstybės teatre režisierius P.Oleka stato D.Verdžio op. „Otelas“ (dirigentas V.Marijošius), kurioje pagrindinį vaidmenį kuria K.Petrauskas. Štai ką po premjeros apie solisto sukurtą Otelą rašė muzikologas V.Jakubėnas :

“…galingai skambėjo visos gausios aukštos gaidos, švelnaus jausmo kupinos buvo lyrinės arijos. Taip pat gavome dar kartą patirti, kokį žymų vaidybos talentą turi K.Petrauskas; jis vaidino kaip tikras aktorius tragikas, niekur neperdėdamas, likdamas natūralus, o kartu pasiekdamas didžiausios ekspresijos.“ ( „Lietuvos aidas“, 1938.10.17).

Sekančiais metais – 1939.02.16 – žiūrovai savo mėgiamą dainininką išvysta Žilvino vaidmenyje M.Petrausko – J.Dambrausko op.“Eglė“.

Po įtempto darbo teatre, varginančių gastrolių K.Petrauskas mokėdavo puikiai atsipalaiduoti ir pailsėti gamtoje.

Jis buvo aistringas žvejys ir medžiotojas, dalyvaudavo stendinio šaudymo varžybose ir jose yra pelnęs nemažai apdovanojimų. K.Petrauskas labai mėgo stebėti futbolo, ledo ritulio varžybas, buvo daugelio besikuriančių sporto organizacijų rėmėjas, prizų ir apdovanojimų steigėjas.

K.Petrauskas sukūrė du vaidmenis pirmosiose tarybinėse operose : Grigorijaus Melechovo I.Dzeržinskio op. „Tykusis Donas“ 1940 m. ir Džemalo V.Muradelio op.“Didžioji draugystė“ 1947 m.
1948 m. operos teatras keliamas į Vilnių. K.Petrauskas su šeima apsigyvena Vilniuje. Solistas dainuoja Operos ir baleto teatre, dėsto dainavimą Lietuvos konservatorijoje ( dabar LMTA). K.Petrausko dainavimo klasėje mokėsi E.Saulevičiūtė, V.Adamkevičius, V.Noreika, L.Muraška, V.Kairiūkštis, V.Rubackis ir kt. 1951 m. K.Petrauskui suteikiamas profesoriaus vardas. K.Petrausko kūrybinis darbas buvo įvertintas aukštais sovietiniais apdovanojimais, garbės vardais.

1945 m. jam suteikiamas LTSR liaudies artisto vardas, 1946 m.- apdovanojamas Raudonosios vėliavos ordinu, 1950 m. solistui suteikiamas TSRS liaudies artisto vardas, 1951 m. K.Petrauskas gauna Valstybinę ( Stalininę ) premiją už vaidmenį M.Musorgskio op. „Borisas Godunovas“, 1956 m. apdovanojamas Darbo raudonosios vėliavos ordinu.

Iškilmingai minimas K.Petrausko 70-metis 1955.11.23. Ta proga statoma D.Verdžio op. „Otelas“, pastatymo meno vadovas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas- K.Petrauskas. Spektaklyje K.Petrauskas dainavo kartu su savo mokiniais E.Saulevičiūte,V.Rubackiu, L.Muraška ir kt. Solistas teatre dainavo iki 1958 m.

K.Petrauskas su dramos aktore E.Žalinkevičaite susituokė 1928 m. Jie užaugino 3 vaikus : Leoną, Guodą ir Aušrą, įsūnijo Marių Juozą; susilaukė 9 anūkų. Antrojo pasaulinio karo metais K.ir E.Petrauskai priglaudė ir užaugino žydaitę Danutę Pomerancaitę. Už žydų gelbėjimą K.ir E. Petrauskai ( po mirties) buvo apdovanoti Lietuvos respublikos „Žūvančiųjų gelbėjimo“ kryžiumi ir Jeruzalėje įsteigtu Tautų teisuolio medaliu ( 1999 m.)
K.Petrauskas mirė 1968 m sausio 17d., palaidotas Rasų kapinėse

Parengė muziejininkė Vida Bingelienė